Klasikiniai žaidimų automatai, kurie niekada nepasensta

Auksinio amžiaus formulė: paprastumas, iššūkis ir nedelsiant pasiekiama patirtis

Kaip 1978–1984 m. žaidimų automatų dizainas pirmiausia dėjo akcentą į intuityvų žaidimą, o ne į sudėtingumą

Žaidimų automatai iš auksinio amžiaus tapo labai populiarūs, nes jie turėjo labai paprastas sąsajas, kurioms išmokti visiškai nebuvo reikalinga jokia mokymosi kreivė. Žaidimų, tokių kaip „Space Invaders“ (1978 m.) ir „Pac-Man“ (1980 m.), kūrėjai pasirinko tik vieną manipuliatorių ir vieną mygtuką, kad bet kas galėtų pradėti žaisti be jokių pastangų. Kas padėjo šiems žaidimams veikti? Vaizdai patys be žodžių papasakojo istoriją. Tie mažyčiai ateiviai, kurie leidosi žemyn, reiškė, kad pavojus sparčiai didėja. O tie fantomai, kurie vydėsi „Pac-Man“ per labirintą, aiškiai parodė, ką reikia daryti ir kokios pavojingos situacijos gali kilti. Taip pat padėjo ir žaidimo automato korpuso išorėje esanti iliustracija, kuri padėdavo žmonėms suprasti, kas vyksta viduje. Žaidimai tampa sudėtingesni nepridedant sudėtingų taisyklių, o tiesiog padarydami objektus judančius greičiau, modelius tikslesnius ir suteikdami žaidėjams mažiau laiko reaguoti. Toks požiūris padarė žaidimus prieinamus visiems. Pagal 1982 m. atliktus tyrimus, apytiksliai septyni iš dešimties žmonių, pirmą kartą bandžiusių šiuos žaidimus, po tik trijų bandymų jau gebėdavo žaisti pakankamai gerai. Žaidimų automatai tuo metu sukūrė kažką ypatingo – vietą, kur greitas mąstymas ir lankstūs pirštai buvo svarbesni nei tai, ar žmogus anksčiau žaidė ar ne.

Rezultatus nulemiančios pažangos ir taktilių grįžtamojo ryšio ciklų psichologija

Žaidimų automatai naudojo gana paprastas psichologijos gudrybes, kad žmonės grįžtų vėl ir vėl. Didžiuliai mirksintys rezultatai visada buvo matomi, nuolat skatinant žaidėjus toliau. Kiekvieną kartą, kai žaidėjas pelndavo taškų, jo smegenys gaunama nedidelė dopamino dozė – panašiai kaip tai pastebėjo Stanfordo tyrėjai dar 1983 metais, kai pastebėjo, kad žmonės turėdavo apie 63 % tikimybės bandyti dar kartą po to, kai beveik pasiekdavo savo aukščiausią rezultatą. Be to, buvo daug fizinės įrangos elementų, kurie dar labiau padėdavo priprasti prie žaidimo. Dėžutėse įmontuoti svirtys turėjo spyruokles, todėl pasipriešindavo judėjimui, suteikdamos žaidėjams konkretų „priešinimą“, su kuriuo reikėdavo kovoti. Senosios mėginimo mygtukų spaudos skleisdavo garsų „klik“ garsą, leisdamos visiems tiksliai suprasti, kada įvyksta veiksmas. Ir nepamirškime, kaip žaidimų dėžutės suvirpdavo kartu su ekranu sprogimo metu, sukurdamos viso kūno jautimo patirtį. Žmonės pradėjo formuoti raumenų atmintį iš šių pojūčių – jie ne tik stebėdavo, kaip laimi, bet iš tiesų galėdavo pajusti pergalę per pirštus ir kojas. Pridėkime dar didžiulius lyderių lentas, kuriose buvo rodomi visų žaidėjų rezultatai, ir staiga monetų įmetinėjimas į automatus virto viso vakaro praleidimu žaidimų salėse. Net šiandienos smegenų mokslininkai sutinka, kad tokio tipo fizinė sąveika negali būti pakartota skaitmeninėje aplinkoje, todėl tiek daug žmonių vis dar lankosi atnaujintose žaidimų salėse, pvz., barcades vietose.

Ikoniškos žaidimų automatai kaip kultūriniai orientyrai

Pac-Man ir Donkey Kong: kaip šie žaidimų automatai sukūrė personažus, žanrus ir pasaulinę fanų bendruomenę

Kai 1980 metais „Pac-Man“ pasirodė žaidimų salėse, o jį po metų pasekė „Donkey Kong“, jie sukūrė ne tik naujus žaidimus – aplink juos susiformavo visiškai naujos kultūrinės judėjimų bangos. „Pac-Man“ tapo lygiavertis labirintų vydymuisi dėl spalvingų vaiduoklių, galios rutuliukų, kurie leido žaidėjams apversti žaidimo eigą, ir viso šio žaidimo paprastumo bei priklausomybę keliančio pobūdžio. Tuo tarpu „Donkey Kong“ radikaliai pakeitė tai, kaip mes judame virtualiuose pasauliuose. Statybos aikštelės sąvoka su įvairiais lygiais, būreliais, per kuriuos reikėjo šokti, ugnies kamuoliais, kurių reikėjo išvengti, ir net istorija, stovinti už viso to, tuo metu buvo revoliuciška. Kas iš tiesų užtikrino jų vietą populiariosios kultūros istorijoje? Šie personažai. Mažasis geltonas „Pac-Man“ personažas, kuris tiesiog norėjo užkandžių, ir Mario pyktis dėl beždžionių tapo žinomais visoje šalyje. Jie pasirodydavo visur – nuo pietų dėžučių iki televizijos laidos ir net kaip muzikos dainų pavadinimai. Žmonės pradėjo varžytis tarpusavyje žaidimų salėse visame pasaulyje, dalintis patarimais ir didžiuotis aukščiausiais rezultatais. Viduryje 1980-ųjų beveik kiekvienas žinojo, kaip atrodo „Pac-Man“. Šiandien žaidėjai vis dar susirenka retro renginiuose ir žaidžia su senaisiais žaidimų aparatais, kad šiuos klasikos kūrinius išsaugotų gyvuose ne tik todėl, kad jie yra nostalgiją keliantys reliktai, bet ir todėl, kad jie simbolizuoja tai, kur prasidėjo interaktyvi pasakojimo tradicija daugelio žmonių gyvenime.

Fizinis pritraukimas: kodėl žaidimų automatai vis dar žavi

Korpuso ergonomika, svirties pasipriešinimas ir mygtukų jutis kaip nepakartojami jutiminiai požymiai

Yra kažkas tokio, kas vyksta sėdint prie senos mokyklinės žaidimų automato ir keičia tai, kaip mes žaidžiame žaidimus. Tie pasvirę CRT ekranai, būtinybė stovėti tiesiai, tie sunkūs svirties valdymo rankenėliai, kurie iš tikrųjų pasipriešina judėjimui, bei tie įgaubtieji mygtukai, kurie spaudžiant grąžina jutiminį atsaką – visi šie elementai veikia kartu taip, kaip šiuolaikiniai žaidimų valdymo prietaisai paprasčiausiai nepajėgia pakartoti. Žaidžiant, svirties pasipriešinimas leidžia atlikti itin tikslūs judesius net labai greituose veiksmų epizoduose. Mygtukai aiškiai spragtelėja ir po spustelėjimo atšoka po pirštais, todėl kiekvienas paspaudimas jaučiamas kaip tikras ir tikras. Žaidėjai laikui bėgant pripranta prie šių smulkmenų. Jie išmoksta, koks kampas tinka tam tikriems judesiams, pastebi, kai mygtukams reikia apytiksliai 50 g slėgio (nors ne visi tai skaičiuoja), o net pradeda atpažinti tą žemą dūzgėjimą, kuris sklinda iš senųjų vamzdinių stiprintuvų, maitinančių sistemą. Tai išeina už vien tik žaidimo valdymo ribų. Visas mūsų kūnas įtraukiamas į procesą, sujungdamas tai, ką matome, girdime ir fiziškai jaučiame, į patirtį, kurios įprasti ekranai ir belaidžiai valdymo prietaisai tiesiog negali sukurti.

Barkadų ir retro vietų kilimas – autentiškų arkadų žaidimų mašinų restauravimo paklausos skatinimas

Arkadų barų atgimimas remiasi kažkuo gilesniu nei tik retro tendencijos – tai tikroji nostalgiškumo jausmo paieška, o ne tik senų dalykų kopijavimas. Nuo apytiksliai 2019 m. originalios arkadų žaidimų mašinos tapo itin populiarios, o paklausa išaugo beveik 40 %. Ypač milenialai nori fiziškai prisijungti prie savo praeities – kažko, ką galima tikrai paliesti ir sužaisti. Šiuo metu arkadų žaidimų mašinų restauratoriai yra labai užsiėmę: dažnai reikia laukti daugiau nei metus, kol bus atlikta darbo, pvz., senųjų CRT ekranų remontas, nusidėvėjusių mygtukų keitimas arba senovinių plakatų tikslus atkūrimas taip, kaip jie buvo sukurti. Žmonės tiesiog nepriima netikrų CRT ekranų su LCD ekranais už jų. Jie pastebi vėlavimą spustelėdami mygtukus, mato neteisingai atrodančias spalvas ir praranda tuos klasikinius skenavimo linijų efektus, kurie viską darė autentiška. Svarbus taip pat ir socialinis aspektas – dauguma lankytojų šiuose baruose kas savaitę žaidžia prieš svetimus žmones. Yra kažkas ypatingo stovėti šalia kito žmogaus, dalintis ta pačia žaidimų mašina ir kovoti veidas į veidą – niekas skaitmeninis to negali pakartoti. Šis susidomėjimas sukėlė rimtus išsaugojimo projektus visoje šalyje, kurie padeda išlaikyti šias mašinas veikiančiomis istorijos dalimis, o ne leidžia jiems tik rūdyti sandėliuose.

Paveldo išsaugojimas: autentiškos žaidimų automato kopijos prieš skaitmeninį emuliaciją

Kai kalbama apie klasikinių žaidimų sistemų išsaugojimą, yra didelis skirtumas tarp tikslaus kopijavimo ir skaitmeninių versijų kūrimo. Tikroji kopijavimo technika išsaugo visus originalius techninius komponentus – tai labai svarbu fanams. Pagalvokite, kaip senosios CRT ekranų ekrano nuorodos laikui bėgant sensta ar kaip šilta garso kokybė iš senovinių garso grandinių, net iki to, kaip jaučiamas Sanwa dėžutės valdymo svirties paspaudimas. Muziejai, tokie kaip The Strong Nacionalinis žaidimų muziejus, aiškiai pareiškė savo poziciją šiuo klausimu. Jie nurodo, kad fizinio rezultatų skaičiuoklio pakeitimas skaitmeniniu arba LED šviesos elementų įdėjimas ten, kur anksčiau buvo švytintys kathodiniai spindulių vamzdeliai, keičia ne tik išvaizdą. Šie pakeitimai iš esmės pažeidžia žaidimų laiką ir jausmą, kurie buvo atidžiai suprojektuoti kiekvienoje sistemoje dar tais laikais.

Skaitmeninė emuliacija per projektus, tokious kaip atvirojo kodo MAME, išgelbėjo apie 3783 skirtingus žaidimų automatus nuo 1979 m., padarydama šiuos klasikinius žaidimus prieinamus daugeliui žmonių, kurie kitaip neturėtų galimybės juose sužaisti. Tačiau yra tikri sunkumai, kurie trukdo pažangai. Pagal 2023 m. „Knowledgerights“ duomenis, apie 712 šių žaidimų vis dar reikalauja tam tikrų apėjimo būdų, kad būtų apeita kopijavimo apsauga, kas rodo, kiek trapus mūsų prieigos prie jų laikui bėgant tikslas. Tačiau didesnė problema yra ta, kad emuliacija tiesiog negali atkurti to, kas daro šiuos automatus ypatingais. Ji praleidžia sunkių mygtukų jutimą pirštų spaudimu ir unikalią senųjų ekranų išvaizdą su jų specifinėmis spalvomis bei mirksėjimo efektais. Kaip ne kartą nurodo specialistai, dirbantys išsaugojimo laboratorijose, nors skaitmeninės kopijos iš tiesų platinamos šiuos žaidimus plačiai, niekas negali pakeisti tikrųjų replikų, kurios išlaiko originalų ryšį tarp žaidimų kūrėjų, žaidėjų ir paties įrangos. Būsimieji žaidėjai turėtų galėti šiuos patyrimus liesti ir jausti, o ne tik stebėti, kaip juose žaidžia kiti.